Meniu
- Anglų kalba
- Aplinka
- Apskaita
- Astronomija
- Biologija
- Chemija
- Dailė
- Edukologija
- Ekonomika
- Elektronika
- Ergonomika
- Etika
- Filosofija
- Fizika
- Geografija
- Informatika
- Istorija
- Kalbos kultūra
- Kita
- Lietuvių kalba
- Logika
- Lotynų kalba
- Matematika
- Mechanika
- Medicina
- Menai
- Muzika
- Pedagogika
- Politologija
- Psichologija
- Raštvedyba
- Religija
- Sauga
- Sociologija
- Sportas
- Statyba
- Teisė
- Transportas
- Užsienio lit.
- Vadyba
- Vokiečių kalba
Konspektai kursiniai referatai diplominiai
Lapų skaičius: 9 Tipas: Konspektas Darbe esantys žodžiai: Membraniniais fosfolipidais. 2-1. 2-2. Bilipidinėmis membranomis. Storis maždaug 6-9 nm. Skysta ir lanksti. Uždara. Gerai praleidžia vandenį. Pralaidi lipiduose tirpioms medžiagoms. Nepralaidi vandenyje tirpioms medžiagoms. Vandenyje tirpios medžiagos yra polinės, todėl pro membranas praeina sunkiai. Net tokie maži jonai kaip, ir labai sunkiai praeina pro membranas, nors atsirandantys tarpai gerokai didesni už šiuos jonus. Juos vandenyje apsupa gausi vandenilinėmis jungtimis prisikabinusių vandens molekulių svita (hidratacinis apvalkalėlis). Tokio hidratuoto jono skersmuo būna didesnis už atsirandančias spragas. 2-2. Geras elektrinis izoliatorius. Ląstelės plazminės membranos bilipidinė dalis izoliuoja ląstelę nuo aplinkos. Pro ją į ląstelės vidų patenka tik vandens molekulės ir lipiduose tirpios medžiagos, kurių apie ląsteles esančiame vandenyje ne per daugiausia. Todėl ląstelės membrana vadinama pusiau pralaidžia membrana. Intarpas riebiosios rūgštys ir muilai. 2-4. Intarpas "Skersaruožių raumenų ląstelių susidarymas". 2-5. 2-6. Intarpas liposomos. Liposomos. Osmosas. Difuzija. Osmosu. Hipertoninis ląstelę supančios terpės atžvilgiu. O terpė - hipotoninė. Mbk2-108. Iliustracijos. 2-1 - Ris-100 bei membranos piešinys Ris 2-2 - Iliustracija - fosfolipidų sandaros schema Dediuv- 2-3 - Iliustracija - vandens molekulės polingumas ir hidratacinis apvalkalėlis. 2-4 - Iliustracija Dediuv Iliustracija MBK4-173(16-43). Iliustracija MBK4-172(16-43): Mioblastų dauginimasis audinių kultūroje: A, B, C - mioblastai dauginasi, rikiuojasi į eiles ir susilieja, sudarydami daugiabranduoles raumenines ląsteles; D - padidinus vaizdą matyti skersaruožių raumenų ląstelėms būdingas skersinis ruožuotumas. Vienoje ląstelėje matyti daug branduolių (parodyti rodyklėmis). Membranos. Pagrindinė ląstelės membranos dalis yra sluoksnelis ypatingų lipidų, vadinamų membraniniais fosfolipidais. Fosfolipido molekulė...
| |
Mendelinio paveldejimo variantai ir nuokrypiai nuo jo Lapų skaičius: 6 Tipas: Konspektas Darbe esantys žodžiai: Visų spalvų banguotųjų papūgėlių nuotraukos - įdėti į lentelę vietoj spalvos aprašymo? Geršenzon-75: Moliūgų vaisių formos priklausomybė nuo dviejų genų sąveikos. Kai genotipe yra abiejų genų dominuojančių alelių, vaisius būna diskiškas. Kai genotipe yra tik vieno geno gominuojančių alelių, vaisius būna apvalus. Kai genotipe yra tik recesyviniai abiejų genų aleliai, vaisius būna buteliškas. Mendelinio paveldėjimo variantai ir nuokrypiai nuo jo. Naujų požymių atsiradimas kryžminant. Banguotųjų papūgėlių plunksnų spalvą lemiantys genotipai. Genotipas. Plunksnų spalva. Pigmentai. Balta. Nėra jokių. Geltona. Geltonas. Žydra. Žydras. Žalia. Geltonas ir žydras. Skyriuje "Aleliai ir dominavimas" nagrinėjome, kaip genams mutuojant gali susidaryti nauji aleliai, koduojantys naujas požymių vertes. Tačiau naujos požymių vertės atsiranda ir kitais būdais. Vienas jų - dviejų genų sąveika. Banguotosios papūgėlės būna keturių spalvų žalios, geltonos, žydros ir baltos. Nagrinėjant paveldimumą pasirodė, kad papūgėlių plunksnų spalvą lemia 2 genai. Genas F lemia geltoną plunksnų spalvą, o genas O - žydrą. Abiejų genų dominuojantys aleliai dominuoja visiškai. Visų spalvų banguotųjų papūgėlių nuotraukos - įdėti į lentelę vietoj spalvos aprašymo? Kryžminant baltą ir žalią papūgėles F2 kartoje gali atsirasti geltonos ir žydros papūgėlės - naujos spalvos, kurių neturėjo "seneliai". Su šiais kryžminimais galima sugalvoti uždavinių. Kitas atvejis - vienas genas slopina kitą geną. Slopinantis genas vadinamas epistaziniu, o slopinamas - hipostaziniu. Kryžminant šių genų paveldėjimas duoda santykius, besiskiriančius nuo paprasto dihibridinio kryžminimo. Geno B alelis B lemia juodą arklio plauką, o alelis b - bėrą (rudą). Tuo tarpu geno C alelis C lemia ankstyvą pražilimą, dėl ko arklys būna širmas (pilkas), nesvarbu, koks bebūtų geno b alelis. Alelis c pražilimo nesukelia. Genas B yra hipostazinis, o genas C - epistazinis. P: ♀ (širma) × ♂ (bėras). G: b c b c. F1: (visi...
| |
Lapų skaičius: 4 Tipas: Špera Darbe esantys žodžiai: Mezozojus ( gr. meso - vidurinis) - era, trukusi 170 mln. metų. Ji skirstoma į: triaso, juros ir kreidos periodus. Triaso periodu didelėje Žemės rutulio dalyje vyravo žemyninis klimatas. Tokiomis sąlygomis gerai augo plikasėkliai. Jie pranoko sporinius induočius ir greitai išplito, nes sėklas išnešiojo vėjas ir vanduo. Dėl sauso klimato ir intensyvios Saulės radiacijos kreidos periodo viduryje plikasėkliai pradėjo nykti, o jų vietą užėmė gaubtasėkliai. Gaubtasėkliai greitai plito ir sausumoje ir vandenyje. Iš jų kilo medžiai, krūmai, daugiametės ir vienametės žolės. Gaubtasėkliai puikiai augo įvairiomis klimato bei dirvožemio sąlygomis. Jų lapai, stiebai ir šakos buvo gerai išsivystę, todėl puikiai absorbavo Saulės spindulius. Dar sparčiau jie ėmė plisti atsiradus vabzdžių apdulkintojų: drugių, kamanių, bičių, musių ir kt. Plikasėkliai ir sporiniai induočiai visiškai neišnyko, tačiau vystėsi divergentiškai, sudarydami naujas spygliuočių medžių rūšis. Sporiniai induočiai liko ir plito tik smulkūs asiūkliai, pataisai ir paparčiai.
| |
Mielių populiacijos augimas. Praktinis darbas Lapų skaičius: 2 Tipas: Laboratorinis darbas Darbe esantys žodžiai: PRAKTIKOS DARBAS Temperatūros įtakos mielių populiacijos augimui tyrimas Tikslas: nustatyti mielių populiacijos priklausomybę nuo laiko. Hipotezė: esant 30oC temperatūrai mielių populiacija augs sparčiau. Priemonės: Mielės Cukraus tirpalas Termometras Indas Šiltas vanduo Laikrodis Mikroskopas Hemocitometras Menzūrėlė Pipetė Darbo eiga: 1. Degtuko galvutės dydžio mielių gabaliuką išmaišyti su 10ml vandens. 2. Padaryti cukraus tirpalą. 3. Mielių suspensiją supilti į menzūrėlę su cukraus tirpalu. 4. Gautą skystį padalinti į dvi dalis, vieną laikyti 20oC, kitą 30oC. 5. Iš gautųjų tirpalų pagaminamas mikropreparatas ir –žiūrint pro mikroskopą (naudojant hemocitometrą) skaičiuojama kiek mielių ląstelių yra viename mm2. Skaičiavimą atliekame kas 4h, ir taip 48h(dvi paras). 6. Duomenis surašome į lentelę. 7. Pagal gautus duomenis braižome grafiką, rodantį kaip mielių populiacijos augimas priklauso nuo temperatūros. 8. Paaiškiname gautus rezultatus, padarome išvadą.
| |
Lapų skaičius: 15 Tipas: Špera Darbe esantys žodžiai: Tuberkuliozė. Brucella. Bacillus. Juodligė. Bruceliozė. Tuliaremija. Pasterelioze. Kiaulu raudonlige. Įplautimas. Tetanospazminas,pazeisdamas. C.perfringens. Stablige. Umi infekcinė liga, kuomet patekus sukelejui žaizda atsiranda raumenų traukuliai, padideja organizmo refleksinis dirglumas, kuriuos sukelia toksinai. Chemoografai. Antropozonozinis maras. Snukio ir nagų liga.Dizenterija. Shigella. Cholera.vibro choleare. Ornitozė. Piktybinė edema.
| |
Mikrobiologiniai procesai gėrimų gamyboje. Biologiniai rizikos veiksniai ir jų prevencija Lapų skaičius: 11 Tipas: Konspektas Darbe esantys žodžiai: Turinys. Įžanga. Alaus gamyboje naudojamos žaliavos. Gamybos procesas. Mikrobiologiniai ir biocheminiai procesai. Gamybos kenkėjai. Mikrobiologinė ir sanitarinė gamybos kontrolė. Plovimo ir dezinfekavimo medžiagos bei metodai. Įžanga. Fermentacinė gamyba gali būti labai įvairi, tačiau jos visų rūšių pagrindinis ir bendras procesas yra rūgimas, kuris vyksta, veikiant , mikroorganizmų fermentams. Skiriami du rūgimo tipai: anaerobinis ir aerobinis. Anaerobiniam rūgimui priskiriama alkoholinis, pieno rūgšties, acetoninis – butilinis rūgimas, o aerobiniam – acto ir citrinos rūgšties rūgimas. Fermentacinėje gamyboje vartojami įvairūs mikroorganizmai: mielės, bakterijos ir pelėsiai. Šių mikroorganizmų skiriasi sandara, didumas, dauginimosi būdas, augimo sąlygos, veikimas, tačiau visi jie yra panašūs tuo, kad aktyviai vystosi ir turi biocheminių katalizatorių – fermentų, katalizuojančių jų sukeltas reakcijas. Gyvos mikroorganizmų ląstelės gamina daug įvairių fermentų, kurie skirstomi į dvi rūšis: ekzofermentus ir endofermentus. Ekzofermentus išskiria ląstelės. Jie veikia organines medžiagas – baltymus, angliavandenius, riebalus – ląstelių išorėje. Endofermentai susidaro ir pasilieka gyvų ląstelių viduje. Jie katalizuoja maistingų medžiagų skilimą ląstelių viduje. Maistingos medžiagos patenka į ląstelių protoplazmą, o skilimo produktai išsiskiria pro ląstelių apvalkalėlius. Mikroorganizmams katalitiškai veikiant organines medžiagas, susidaro svarbūs produktai. Šių rūšių rūgimo procesai taikomi, gaminant etilo alkoholį, alų, vyną, mieles, gliceriną, acetona, organines rūgštis ir kt. Skiriamos trys pagrindinės fermentacinės gamybos rūšys: 1) vartojant mieles: spirito, –mielių, alaus, vyno, glicerino gamyba; 2) vartojant bakterijas: acetono–butilo, acto pieno, sviesto rūgščių gamyba; 3) vartojant pelėsių grybelius: citrinos, gliukono, itakono, fumarino rūgšties, penicilino, streptomicino gamyba. Maisto pramonėje didžiausią reikšmę turi ta fermentacinė gamyba, kurioje vartojamos mielės. Mielės ir jų reikšmė fermentacijoje. Fermentacinėje gamyboje vartojamos kultūrinės mielės Saccharomyces cerevisiae. Optimali mielėms vystytis temperatūra yra 25–30 °C. Lėčiausiai jos vystosi 2–3 °C temperatūroje. Esant 40 °C temperatūrai, mielės neauga, apmiršta. Jos gerai laikosi, nors ir nesiveisia, žemoje temperatūroje. Nustatyta, kad mielės nežūva net ir – 180 °C temperatūroje. Koncentruotuose cukraus tirpaluose mielės nesivysto, nes, esant dideliam osmosiniam slėgiui, prasideda mielių ląstelių plazmolizė. Ši cukraus koncentracija įvairių rasių mielėms yra nevienodai pavojinga. Skiriamos aukštutinio ir žemutinio rūgimo mielės. Aukštutinio rūgimo mielės vystosi 14–24 °C temperatūroje. Vykstant intensyviam rūgimui, jos išsiskiria rauginamos aplinkos paviršiuje storo putų sluoksnio pavidalu ir išsilaiko iki rūgimo pabaigos. Pasibaigus rūgimui, mielės nusėda. Žemutinis rūgimas vyksta 4–10 °C temperatūroje. Mielės laikosi rauginamame skystyje, neiškyla į paviršių putomis ir, baigus rauginti, greitai nusėda tankiu sluoksniu ant rauginimo indo dugno. Be to, žemutinio rūgimo mielės visiškai suraugina rafinozę, o aukštutinio – visai neskaldo rafinozės arba ją skaldo tik iš dalies. Aukštutinio rūgimo mielėms priskiriamos spirito gamybos, duonos kepimo ir kai kurios alaus mielių rasės, o žemutinio – vyno ir alaus mielių rasės. Šiame darbe aptarsime mielių įtaką alaus gamyboje.
| |
Lapų skaičius: 16 Tipas: Konspektas Darbe esantys žodžiai: Intarpas "degalai" mitochondrijoms. Intarpas mitochondrijos, trąšos ir amino rūgščių perteklius. Dezamininimo bendra formulė ir pavyzdys su alaninu GST-B3: 71. Intarpas mitochondrijos ir riebalai. Intarpas bakterijos mitochondrijų neturi, bet. Lob2: 536. Intarpas mitochondrijų membraniniai nešikliai. Intarpas jonoforai. Intarpas rudasis riebalinis audinys. Intarpas citochromai. MBK3: 19(9-19) Hemo žieduose yra daug suporintų dvigubų jungčių, turinčių bendrus elektronų debesėlius, kuriais ir keliauja elektronai. VEBCh: 102 HCN susidarymas iš cianogeninių glikozidų. VEBCh: 104 Koreliacija tarp cianogenezės dažnio dobilų populiacijose ir vidutinės žiemos t-ros. Lob: 506-507. Mitochondrijos. Šie organoidai pirmą kartą aptikti 1850 m. Raumenų ląstelėse. 1898 m. Buvo nustatyta, kad mitochondrijos svarbios kvėpavime. Mitochondrijų skaičius ląstelėse labai įvairus - priklauso nuo organizmo rūšies ir ląstelės paskirties. Ląstelės, kurioms reikia daug energijos, turi labai daug mitochondrijų - pvz. , kepenų ląstelėse jų būna keli šimtai. Mitochondrijų forma taip pat labai kinta - jos gali būti apvalios, spirališkos, tauriškos, šakotos. Paprastai jos būna 1, 5-10 mm ilgio ir 0, 25-1, 0 mm skersmens. Kiekviena mitochondrija turi 2 membranas - išorinę ir vidinę. Tarp jų yra 6-10 nm pločio tarpumembranis. Vidinė membrana sudaro daug vidun nukreiptų raukšlių, vadinamų kristomis. Vidinė membrana supa vidinę mitochondrijos ertmę, užpildytą klampoku tirpalu, vadinamu matriksu. Išorinė membrana turi membraninių baltymų su labai plačiomis poromis, todėl ji praleidžia daugelį smulkiamolekulių medžiagų, kurios keliauja į mitochondriją ar iš jos. Tarpumembranio fermentai, panaudodami ATP energiją, sintetina kitus nukleozidtrifosfatus. Vidinėje membranoje išsidėstę. Membraniniai baltymai nešikliai (translokazės), gabenantys į mitochondriją ADP, fosfat-jonus, pirovynuogių rūgštį ir kitas mitochondrijų veiklai svarbias...
| |
Lapų skaičius: 2 Tipas: Referatas Darbe esantys žodžiai: Moliuskai. Chitonai. Dvigeldžiai. Kirmėliniai moliuskai. Pilvakojai. Plokščiakojai. Galvakojai. Moliuskai arba minkštakūniai (lot. Mollusca) - bestuburių gyvūnų tipas. Zoologijos sritis, nagrinėjanti moliuskus - malakologija. Moliuskų kūną dengia kalkinė kriauklė. Kai kurie moliuskai gyvena sausumoje, tačiau didžioji dalis - gėlųjų vandenų ir jūrų gyventojai. Moliuskai - maži, lėtai judantys gyvūnai, nors yra labai didelių ir greitų. Pasaulyje yra apie 130 000 moliuskų rūšių. Moliuskai grupuojami į 6 ryškiai viena nuo kitos besiskiriančias klases. Chitonai (polyplacophora).
| |
Lapų skaičius: 20 Tipas: Konspektas Darbe esantys žodžiai: Gsos: 328-329. Thompson Genetics: 113(6-4) Krosingoveris kilpoje sanglaudos metu heterozigotoje pagal inversiją O tokia mutacija stipriai keičia genotipą ir pasireiškia fenotipe. Todėl šeimų, kur vienas iš sutuoktinių turi inversiją, vaikai gali paveldėti tokią deleciją su duplikacija. Toksai vaikas turi ypatingų požymių rinkinį - hirsutizmą, mikrognatiją, širdies ir inkstų sandaros sutrikimus, protinį atsilikimą. Thompson Genetics: 114(6-5) Vaikas su nenormaliu kariotipu (duplikacija 3-je chromosomoje). Vienas jo tėvų turi 3-iosios chromosomos pericentrinę inversiją. Gsos: 333. Strickberger Genetics 420, 21- Žmogaus, šimpanzės, gorilos ir orangutango chromosomos išdėstytos pagal standartinę žmogaus chromosomų tvarką kariotipe. Atkreipkite dėmesį, kad 2-oji žmogaus chromosoma atitinka dvi žmogbeždžionių chromosomas. Gsos: 361. Strickberger Genetics 412(21-8) ir 413(21-10). Thompson Genetics: 123(6-11) Kūdikis su trisomija Būdingi požymiai: suspaudus kumštelį antras pirštas prispaudžia trečią, o penktas -ketvirtą; atsikišęs kulnas; ausis žemai, specifinės formos. Nelytinio dauginimosi pažeidimai. Nelytinių palikuonių genotipas turi būti toks pat, kaip ir motininio organizmo. Tačiau pasitaiko atvejų, kai jų genotipai skiriasi. Tokio nelytinio dauginimosi pažeidimo priežastys būna dvejopos. Mutacija, paveikusi pirminę ląstelę, iš kurios susidarė palikuonis arba. Lytinis dauginimasis (mejozė ar apvaisinimas), kuris paveikė pirminę ląstelę. Identiškumo pažeidimas - mutacijos. Nelytinio palikuonio ir motininio organizmo genotipai turi būti vienodi, kadangi nelytinio individo pradžia būna viena motininio organizmo ląstelė ar ląstelių grupė. O visos motininio organizmo ląstelės dauginasi mitoziškai, todėl turi būti identiškos. Tačiau dukterinės ląstelės po mitozės gali būti kitokių genotipų, negu motininė ląstelė, nes. Mutuoja genai apie genų mutacijas skaitykite skyrių ALELIAI IR DOMINAVIMAS, ir dukterinės ląstelės genotipas skirsis nuo motininio pakitusiais...
| |
Lapų skaičius: 6 Tipas: Konspektas Darbe esantys žodžiai: Mielių ląstelių pumpuravimasis. Piešiniai - braškės kerai, sujungti ūsais (antžeminis variantas, varpučio kerai - požeminis variantas; serbentų ar jurginų dirbtinai perskiriamas keras Hidros pumpuravimas, duobagyvių kolonijų dauginimosi piešinys ar nuotrauka. Šakniastiebių, stiebagumbių, svogūnų nuotraukos, pjūviai (nuotraukos ir/ar piešiniai). Nelytinis ir vegetacinis dauginimasis. Eukariotinės ląstelės dalinasi dviem būdais - mitoziškai ir mejoziškai. Mitozinis dalijimasis gamtoje yra žymiai dažnesnis, negu mejozinis. Kuo ląstelėms naudinga mitozė? Mitozė - tai ląstelės dalijimasis, kurio metu susidarančios dukterinės ląstelės būna genetiškai vienodos - jos gauna lygiai tokias pačias chromosomas su lygiai tokia pačia genetine informacija. Intarpas o kokios dar būna mitozės? Mitozės esmė yra ypatingas branduolio dalijimasis, o citoplazma po to nebūtinai turi pasidalinti. Endomitozė - tai poliploidijos susidarymo būdas. Endomitozė būna. Fiziologinė. Formuojantis kai kurių liaukų audiniams, kurių ląstelės turi intensyviai sintetinti. Poliploidija užtikrina intensyvesnį metabolizmą. Žr. Poliploidijos reikšmė. Toksinė. Kai kurie augalai kaupia medžiagas, trikdančias dalijimosi verpstės susidarymą ir sukeliančias endomitozę. Pvz. , rudeninis vėlyvis kaupia alkaloidą kolchiciną. Stipriai apsinuodijus kolchicinu, greitai besidalijančiose ląstelėse dėl endomitozių chromosomų skaičius tiek padidėja, kad ląstelių metabolizmas sutrinka ir jos žūsta. Argią O gal kolchicinas kenkia blokuodamas mikrovamzdelinį transportąą. Vienaląsčiai organizmai - pirmuonys, dumbliai, primityvūs grybai - palankiose aplinkos sąlygose dauginasi mitoziškai dalindamiesi. Dalijimosi detalės gali skirtis, tačiau dukterinės ląstelės būna genetiškai vienodos. Paprastai nekintančiose ar mažai kintančiose sąlygose (vienaląsčiams tai - aplinkos temperatūra, vandens druskingumas, maisto objektų cheminė sudėtis ir gyvenantys organizmai būna prisitaikę būtant prie tų sąlygų. Ir jiems keistis nėra...
|
Paieška
Įvertinimų top
Naujos paieškos
Reklama
