Meniu
- Anglų kalba
- Aplinka
- Apskaita
- Astronomija
- Biologija
- Chemija
- Dailė
- Edukologija
- Ekonomika
- Elektronika
- Ergonomika
- Etika
- Filosofija
- Fizika
- Geografija
- Informatika
- Istorija
- Kalbos kultūra
- Kita
- Lietuvių kalba
- Logika
- Lotynų kalba
- Matematika
- Mechanika
- Medicina
- Menai
- Muzika
- Pedagogika
- Politologija
- Psichologija
- Raštvedyba
- Religija
- Sauga
- Sociologija
- Sportas
- Statyba
- Teisė
- Transportas
- Užsienio lit.
- Vadyba
- Vokiečių kalba
Konspektai kursiniai referatai diplominiai
Lapų skaičius: 18 Tipas: Konspektas Darbe esantys žodžiai: Finansai yra ekonominiai (piniginiai) santykiai, susiję su piniginių lėšų fondų formavimu ir panaudojimu. Finansų teisės doktrinoje išskiriamos šios finansų funkcijos:1)Pinigų fondų sudarymo (kaupimo);2)Pinigų fondų naudojimo;3)Pinigų fondų sudarymo ir naudojimo kontrolė. Kiti išskiria dvi funkcijas:*Paskirstomąją, apimančią fondų sudarymo ir naudojimo funkcijas; *Kontrolinę, kuomet finansai, aktyviai dalyvaujantys nacionaliniame pajamų paskirstyme ir perskirstyme, tuo pačiu metu atlieka kontrolinę funkciją. Taip pat išskiriamos ir tokios finansų funkcijos:Reguliacinė;Stabilumo. Reguliacinė funkcija – susijusi su neišvengiamu valstybės ir jos kompetentingų institucijų įsikišimu į valstybės finansinę veiklą. Stabilumo funkcija – tai stabilių (nuolatinių) ekonominių ir socialinių sąlygų užtikrinimas visiems ūkio subjektams ir piliečiams.
| |
Lapų skaičius: 98 Tipas: Konspektas Darbe esantys žodžiai: Tema. Viešųjų finansų samprata. Finansų apibūdinimas. Finansų sudėtis: ūkio subjektų (įmonių) ir valstybiniai finansai. Finansų vaidmuo. Finansų politikos samprata. Valstybės finansų veikla. Valstybės finansinės veiklos metodai. Valstybės finansinės veiklos formos. Tema. Finansų teisė, kaip savarankiška teisės šaka. Finansų teisės samprata. Finansų teisės dalykas. Finansų teisės metodas. Finansų teisės šaltiniai. Finansų teisės vieta bendroje teisės sistemoje. Finansų teisės normų sąvoka, požymiai, struktūra. Finansų teisės normų rūšys. Finansų teisės sistema ir institutai. Tema. Finansiniai teisiniai santykiai ir finansų teisės objektai ir subjektai. Finansinių teisinių santykių požymiai ir sąvoka. Finansinių teisinių santykių objektas. Finansų teisės subjektai. Tema. Kontrolės ištakos, sąvoka. Finansų kontrolės sistema. Finansų kontrolę įgyvendinančių institucijų sistema: specializuotos ir nespecializuotos kontrolės institucijos. 5 tema. Lietuvos biudžeto sandara ir sistema. Biudžeto apbūdinimas, raida. Biudžeto esmė, funkcijos ir uždaviniai. Biudžeto sandara. Lietuvos respublikos biudžeto sandara ir struktūra. Biudžetinių įstaigų samprata. Valstybės iždo sąvoka. Biudžeto teisės šaltiniai. Biudžetinis reguliavimas. Biudžeto deficitas. 6 tema. Biudžetinis procesas. Biudžetinio proceso sąvoka ir struktūra. Valstybės ir savivaldybių biudžetų formavimo principai ir šaltiniai. Biudžeto projekto sudarymas. Biudžeto projekto svarstymas ir biudžeto priėmimas. Biudžetų vykdymas ir kontrolė. Valstybės biudžeto įvykdymo ataskaitos sudarymas ir patvirtinimas. Savivaldybių biudžetų tvirtinimo tvarka ir terminai. 7 tema. Valstybiniai nebiudžetiniai fondai. Valstybinio socialinio draudimo fondas. Privalomojo sveikatos draudimo fondas. 1990 metų blokados fondas. Privatizavimo fondas. Garantinis fondas. 8 tema. Valstybės skolinimosi teisinis reguliavimas. Valstybės skolinimosi uždaviniai ir ypatumai. Valstybės skolinimosi principai. Lietuvos valstybės skola ir jos valdymas. Paskolų valstybės vardu ėmimas ir naudojimas. Valstybės garantijų teikimas. Valstybės skolininkų ir valstybės garantuojamų skolininkų finansinės veiklos kontrolė. Savivaldybės skolinimosi ypatumai. 9 tema. Valstybės pajamų ir išlaidų teisinis reguliavimas. Valstybės pajamų samprata, sistema ir klasifikacija. Mokesčių samprata ir požymiai. Mokesčių funkcijos. Mokesčių sistemos samprata ir struktūra. Apmokestinimo struktūros esmė ir reikšmė. Apmokestinimo principai. 10 tema. Mokesčių administravimas. Mokesčių administravimo samprata. Mokesčius administruojančio institucijos. Mokesčių administratoriaus sąvoka, jo teisės ir pareigos. Mokesčio mokėtojo sąvoka, jo teisės ir pareigos. Mokesčių mokėtojų priežiūra (kontrolė). Mokestiniai ginčai ir jų nagrinėjimas. 11 tema. Teisinė atsakomybė už mokesčių įstatymų pažeidimus. Teisinės atsakomybės už mokesčių įstatymų pažeidimus samprata ir reikšmė. Teisinės atsakomybės už mokesčių įstatymų pažeidimus pagrindas. Finansinės sankcijos. Administracinė atsakomybė už mokesčių įstatymų pažeidimu. Baudžiamoji atsakomybė už mokesčių įstatymų pažeidimus.
| |
Finansų teisės konspektas egzaminui Lapų skaičius: 34 Tipas: Konspektas Darbe esantys žodžiai: 1 tema. Finansų teisė. 1. Valstybės finansinė veikla FT dalykas siejamas su valstybės finansine veikla, kurios atsiradimą sąlygojo valstybės poreikiai, o jų įgyvendinimas reikalauja centralizuotų finansinių išteklių. Jos objektu yra piniginės lėšos – finansiniai ištekliai, sukaupti atskiruose valstybės fonduose (Sodra, valstybės biudžete). Šios veiklos pagrindu yra nacionalinės pajamos, kurios reguliariai paskirstomos tarp valstybės ir ūkio subjektų. Finansinė veikla – kompetetingų institucijų planingai vykdomas lėšų surinkimo, paskirstymo ir sunaudojimo procesas, kurio rezultate finansiškai užtikrinamas valstybės uždavinių ir funkcijų realizavimas. Jos ypatumai: tai ekonominės veiklos rūšis; tai administracinės arba valdymo veiklos rūšis (realizuojama per valdingų nurodymų davimą ir jų įgyvendinimą). Siekiama tokių uždavinių: - valstybė siekia sukaupti jai būtinas pinigines lėšas; - per finansinę veiklą siekiama racionaliai paskirstyti ir panaudoti valstybės finansinius išteklius; - siekiama kontroliuoti šių lėšų paskirstymą bei racionalų panaudojimą; - subalansuoti socialinį ekonominį visuomenės vystymąsi. Finansinės veiklos turinį sudaro visuma finansinių funkcijų: - finansinės veiklos reguliavimo funkcija; - finansinių fondų kaupimas; - lėšų paskirstymo, panaudojimo ir kontrolės. 2. Valstybės finansinės veiklos metodai ir formos Finansinė veikla įgyvendinama tam tikrų metodų pagalba, nes tai administracinės veiklos rūšis. Pagal valstybės finansinės veiklos sritis: 1) lėšų kaupimo metodas; prie valstybės pajamų gavimo metodo priklauso teisės aktų numatyti būdai, kurių pagalba surenkamos lėšos į valstybės ir savivaldybių biudžetus bei fondus: - privalomų įmokų metodas, t.y. mokesčiai, privalomo draudimo įmokos, valstybinės ir vietinės rinkliavos, ekonominės sankcijos, baudos; - laisvanoriškų įmokų metodas, t.y. laisvanoriškas lėšų perdavimas valstybei, valstybinis skolinimas iš užsienio ir vidaus kreditorių; 2) lėšų panaudojimo metodas – teisės aktų numatyti valstybės lėšų paskirstymo būdai. Metodai: - finansavimas – tai biudžetinis metodas – negrąžintinas ir neatlygintinas valstybinių lėšų teikimas įstaigoms, įmonėms ir organizacijoms, kurios realizuoja valstybės funkcijas. Gali būti taikomas tik valstybinių subjektų atžvilgiu. Pagal subjektus: komercinių valstybinių subjektų; valstybės institucijų, užsiimančių nekomercine veikla. Pagal apimtis: pilnas (taikomas subjektams, kurie neturi pajamų iš savo veiklos); dalinis (subjektams, kurie užsiima pelną duodančia veikla, bet laikinai neturi lėšų); - kreditavimas – paskolų teikimas fiziniams ir juridiniams asmenims terminuotumo, grąžintinumo ir atlygintinumo pagrindais; gali būti taikomas visiems subjektams; - finansavimasis – visos subjekto veiklos išlaidos padengiamos iš subjekto pajamų; taikomas pagrinde valstybės ir savivaldybės įmonėms ir išimtinai biudžetinėms įstaigoms, kai jos šalia pagrindinės veiklos, užsiima papildoma ūkine veikla. 3. Finansinės veiklos forma Finansinės veiklos forma išreiškia valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmus kaupiant ir naudojant valstybės lėšas. Pagal pobūdį: 1) teisinės; jų turinį sudaro institucijų veiksmai sukuriant teisės normas ir jas taikant. Valstybės institucijos priima tam tikrus aktus – nustatyta tvarka priimami, sprendžiami finansiniai klausimai, kuriais sukuriamos atitinkamos teisinės pasekmės. Jie vienu atveju sukuria, keičia ar panaikina finansų teisės normas, o kitu sukuria arba nutraukia finansinius teisinius santykius. Pagal teisines savybes visi teisiniai aktai yra: - norminiai – reguliuoja atitinkamą finansinį santykį ir įtvirtina bendro pobūdžio elgesio taisykles (finansinė norma); - individualūs – priimami kiekvienu konkrečiu atveju; taikomi konkretiems subjektams ir betarpiškai sukuria finansinį teisinį santykį; 2) neteisinės; apima institucijų veiksmus finansinėje veikloje, kurie nesukuria teisinių pasekmių, tačiau sudaro prielaidas tinkamam finansinės veiklos formų realizavimui (darbuotojų apmokymas; dokumentų pildymas).
| |
Lapų skaičius: 3 Tipas: Špera Darbe esantys žodžiai: Finansai. Finansų funkcijos. Finansai: privatieji (bankai, pinigų rinka, investicijų rinka, viešieji. Finansų politika (finansų strategija - ilgalaikė; finansų taktika. Valstybės finansinė veikla (tikslas patenkinti viešąjį interesą) kompetentingų institucijų planingai vykdomas lėšų surinkimo, paskirstymo ir naudojimo procesas, kurio rezultate finansiškai užtikrinamas valstybės uždavinių ir funkcijų realizavimas. Uždaviniai. Valstybės finansų sistema. Finansų teisė tai teisės normų, reguliuojančių valstybės ir savivaldybių pinigų fondų kaupimą ir naudojimą, taip pat nustatančių finansinių paslaugų įmonių veiklos pagrindus, visuma. Turi ryšį su konstitucine, administracine teise. F. T. Dalykas. F. T. Subjektai. Finansiniai santykiai. Finansų teisės sistema (bendroji pagrindai; ypatingoji Finansų teisės normos. Teisiniai institutai. Finansiniai-teisiniai santykiai finansų teisės normomis sureguliuoti santykiai, atsirandantys sudarant ir panaudojant valstybės finansinius išteklius. Požymiai:. Privalomas subjektas valstybė,. Valdingi įgalinimai,. Poveikio priemonės,. Ginčai sprendžiami iš pradžių administracine, po to teisine tvarka. Rūšys. Finansų kontrolė - (vidaus ir išorės; išankstinė, einamoji ir paskesnioji. Finansų kontrolės objektas. Valstybės ir savivaldybių finansų kontrolės subjektas. Finansų kontrolės tikslas. Finansų kontrolės uždaviniai. Finansų kontrolės funkcijos. Finansų kontrolės elementai. Finansų kontrolės sistema. Vidaus kontrolė. Išorės kontrolė. Valstybinis auditas: finansinis; veiklos. Vykdo. Vidaus auditas. Institucijos vykdančios finansų kontrolę: specializuotos: VMI, Valstybės kontrolė, Muitinės departamentas, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba. Nespecializuotos. Biudžetas. Biudžeto politika (biudžeto strategija - ilgalaikė, biudžeto taktika Biudžeto principai. Nacionalinis biudžetas. Konsoliduotas biudžetas. Biudžeto procese dalyvauja: Vyriausybė - sudaro biudžeto...
| |
Fiziniai asmenys kaip civilinės teisės subjektai Lapų skaičius: 3 Tipas: Konspektas Darbe esantys žodžiai: Fizinių asmenų teisnumas. Fizinio asmens teisnumo pradžia ir pasibaigimas. Santykinis veiksnumas. Gyvenamoji vieta,jos juridinė reikšmė. Fizinių asmenų teisnumo lygybė. LR Konstitucija apie fizinių asmenų lygiateisiškumą. Fizinių asmenų teisnumo turinys,teisnumo realumas ir garantijos. Fizinių asmenų veiksnumas. Visiškas veiksnumas. Pripažinimas nežinia kur esančiu ir paskelbimas mirusiu. Civilinės teisės subjekto sąvoka yra glaudžiai susijusi su civilinio teisnumo ir civilinio veiksnumo sąvokomis. CK str. civilinį teisnumą apibrėžia kaip galėjimą turėti civilines teises pareigas. Civilinio teisnumo, kaip ir bet kurios kitos teisinės sąvokos, pobūdį ir turinį nulemia konkrečios visuomeninės ekonominės formacijos gamybiniai santykiai. Valstybė fiziniams ir juridiniams asmenims suteikia galimybę turėti civilines teises ir pareigas, atsižvelgdama į atitinkamo laikotarpio materialines gyvenimo sąlygas. Teisnumas nėra įgimta žmogaus savybė. Tai tam tikra socialinė ekonominė savybė, kurią asmeniui, kaip teisės subjektui, savo įstatymais suteikia ir pripažįsta valstybė. Teisnumas – tai antstatinis reiškinys, teisiškai išreiškiantis individo visuomeninę padėtį, paskiausiai sąlygotą egzistuojančių toje visuomenėje formacijoje santykių ir bazės. Todėl teisės ir pareigos , kurias vienu ar kitu ekonominės formacijos vystymosi laikotarpiu gali turėti teisės subjektai, yra nevienodos. Pvz.vergvaldinėje ekonominėje formacijoje vergai nebuvo teisės subjektai, todėl jie neturėjo teisnumo.
| |
Lapų skaičius: 24 Tipas: Kursinis Darbe esantys žodžiai: Įvadas. Genocido istorinė raida. Genocido samprata ir atsakomybė. Genocidas senajame ir naujajame bk. Genocido sudėtis. Genocido nusikaltimo tikslas. Išvada. Nusikaltimai žmoniškumui yra išskirtinis, sukrečiantis fenomenas, atnešęs milžiniškus praradimus žmonijai. Šie nusikaltimai išskirti jungtinių tautų karo nusikaltimų komisijos pareiškime: „pagal esamą teisinę sistemą galima teigti, kad individai yra atsakingi tautų bendrijai už tarptautinės baudžiamosios teisės pažeidimus, kuriais pažeidžiamos individų fundamentalios teisės ir konstitucinės teisės. Šie nežmoniški aktai sudaro nusikaltimus ne tik karo metu“. Tuo pripažinta, kad šie nusikaltimai gali būti padaromi ir taikos metu, nors iš pradžių nusikaltimų žmogiškumui samprata buvo neatsiejama nuo karo nusikaltimų sampratos, t.y kaip karo nusikaltimų porūšis ir buvo siejamo su karu, kariniais konfliktais, karo padėtimi. Istorijoje daug pavyzdžių, kai napageidaujamos tautos, įvairios socialinės grupės žalojamos, naikinamos, nuvaromos nuo derlingų žemių į gyvenimui netinkamas teritorijas ir taip išvalomos gyvenamos teritorijos kolonizatoriams, okupantams. Tokioms grupėms trukdoma sulaukti palikuonių ir pratęsti giminę ar kitaip jos masiškai represuojamos. Dažniausiai tokios represijos lydi karus, tačiau yra daug atvejų, kai tai vyksta be karo. Genocido nusikaltimas yra vienas iš nusikaltimų žmoniškumui rūšių, pripažintas tarptautinės teisės sunkiausia šių nusikaltimų rūšimi. Genocidas lotyniškai reiškia genus – tauta, grupė, caedere – žudyti, paprastai jis apibūdinantis kaip grubiausias visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų ir principų pažeidimas.
| |
Ginčų dėl darbo sutarties sąlygų keitimo ypatumai Lietuvos Aukščiausio Teismo praktikoje Lapų skaičius: 43 Tipas: Diplominis Darbe esantys žodžiai: Įvadas. Darbo sutarties keitimo samprata. Darbo sutarties keitimo sąvoka. Darbo sutarties keitimo sąlygos. Darbo sutarties keitimo teisiniai pagrindai. Darbo sutarties turinio keitimas šalių valia. Darbo sutarties keitimas darbuotojo iniciatyva. Darbo sutarties keitimas darbdavio iniciatyva. Ginčų dėl darbo sutarties sąlygų keitimo ypatumai lat praktikoje. Tyrimo organizavimas. Darbo sutarties keitimo analizė. Išvados. Rekomendacijos. Literatūra. Darbo santykiai – tai, santykiai, kurie atsiranda sutarties pagrindu ir kurių vienas subjektas (darbuotojas) atlieka tam tikrą darbo funkciją, laikydamasis nustatytų darbo normų ir vidaus darbo tvarkos, o kitas subjektas (darbdavys) suteikia jam darbą sulygtą darbo sutartimi, garantuoja darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose, kolektyvine sutartimi ir šalių susitarimu, ir moka darbo užmokestį pagal atliekamo darbo kiekį ir kokybę. Temos aktualumas. Mano pasirinkta baigiamojo darbo tema yra ginčų dėl darbo sutarties sąlygų keitimo ypatumai LAT praktikoje. Darbo sutarties sąlygos yra neatsiejama darbo sutarties sudedamoji dalis. Darbo kodeksas skatina daug sprendimų priimti dvišaliu susitarimu jis draudžia darbo šalims nustatyti tokias darbo sąlygas, kurios pablogintų darbuotojo padėtį, lyginant su ta, kuri yra nustatyta norminiuose teisės aktuose ir kolektyvinėse sutartyse. Darbo sutarties sąlygų keitimo problema, su kuria susiduriama keičiant darbo sutarties sąlygas. Darbo problema. Darbo tikslas. Išanalizuoti darbo sutarties keitimo ypatumus, keitimo tvarkos problemas teoriniu ir praktiniu aspektu. Darbo uždaviniai. Atskleisti, darbo sutarties keitimo sampratą.
| |
Lapų skaičius: 14 Tipas: Laboratorinis darbas Darbe esantys žodžiai: Įvadas. Gynyba. Gynėjo teisės ir pareigos. Įtariamasis. Ir jo teisė į gynybą. Teisės į gynybą užtikrinimas. Išvada. Įvadas. M. Gegužės 1 d. Įsigaliojo naujasis lr baudžiamojo proceso kodeksas, jo išskirtinis bruožas tai procesinė formos optimalumas, reiškiantis tai, kad teisingumas baudžiamosiose bylose turi būti įgyvendinamas mažiausiomis procesinėmis sąnaudomis ir skirta pakankamai dėmesio žmogaus teisių apsaugos reikalavimams užtikrinti. Kartu su juo, taip pat pradėjo galioti ir kiti baudžiamieji įstatymai: lr baudžiamasis kodeksas, lr bausmių vykdymo kodeksas. Kaip nurodo jį ruošę autoriai, jame atsisakyta “šiuo metu galiojančių normų su “procesinės prabangos“ elementais, taip pat pateiktas naujo modelio sumarinis procesas. Naujajame bpk neatsisakyta galiojančio kodekso normų, tačiau jos yra atitinkamai pakeistos ir perkeltos į naująjį bpk, nes jos išlaikė laikmečio reikalavimus bei pasiteisino teisinėje praktikoje, be to, nesikirto su naujo įstatymo koncepcija. Išvada. Išnagrinėjus duotą situaciją darytina išvada, kad buvo pažeista įtariamojo teisė į gynybą pagal lr bpk 50 str. 1 ir 2 dalis, lr bpk 44str. 8d. Yra įtvirtinta įtariamojo teisė savo gynėju pasirinkti bet kurį, tokią pat teisę numato ir lr advokatūros įstatymo 4str 2d. Bei šio įstatymo 48str. 1d., kur sakoma, kad klientas su advokatu dėl teisinių paslaugų susitaria pasirašydami sutartį (šiuo atveju orderį, kadangi sutartis buvo sudaryta galiojant senąjam bpk), patvirtintą advokato parašu ir advokatų kontoros antspaudu, kuri ir buvo pateikta prokurorui bei es pagrindinių teisių chartijos 6str. D. 3d. F ir g punktus.
| |
Ginybos baudžiamajeme procese esmė Lapų skaičius: 15 Tipas: Laboratorinis darbas Darbe esantys žodžiai: Gynybos baudžiamajame procese esmė. Gynėjas kaip proceso dalyvis, jo teisės ir pareigos. Būtinasis gynėjo dalyvavimas. Valstybinė teisinė pagalba. Literatūra. Praktinė užduotis. Viena iš kaltinamojo teisių, kaip tai numato bpk 52 str. 2 d. 5 p., - turėti gynėją. Ši garantija užtikrina išsamų ir visapusišką bylos išnagrinėjimą, padeda įtariamajam (kaltinamajam) pasinaudoti savo teisėmis. Teisė į gynybą yra įtvirtinta lr konstitucijos 31 straipsnio šeštoje dalyje, kur sakoma, kad asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą. Bpk 53 straipsnyje nurodyta, kad gynėjui leidžiama dalyvauti byloje įtariamajam arba kaltinamajam paprašius nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento, apie įtariamojo ar kaltinamojo prašymą turėti gynėją arba atsisakymą gynėjo surašomas protokolas, kurį pasirašo įtariamasis ar kaltinamasis, taip pat tardytojas ar kvotėjas. Tai reiškia, kad sulaikius įtariamąjį (kaltinamąjį), o jeigu jis nesulaikytas, prieš jo pirmą apklausą tardytojas turi išaiškinti jo teisę turėti gynėją ir surašyti dėl to protokolą – jis turi būti byloje prie sulaikymo ar pirmosios apklausos protokolų.
| |
Gynėjas (SBPK ir NBPK analizė) Lapų skaičius: 7 Tipas: Referatas Darbe esantys žodžiai: Įžanga. Šiame darbe pristatomas gynėjo institutas. Kadangi vienas mūsų tikslų yra palyginti dabar galiojantį (toliau dbpk) ir naująjį baudžiamojo proceso kodeksus (toliau nbpk), mes nuosekliai pereisime visus dbpk straipsnius, pateikdamos nedidelę kiekvieno jų analizę, atsižvelgiant į jų atitikimą, skirtumą, papildymą ar panaikinimą nbpk. Naujojo lietuvos respublikos baudžiamojo proceso kodekso 17 straipsnyje pateikiamas toks “gynėjo” sąvokos apibrėžimas: “gynėju laikomas asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka teikia teisinę pagalbą įtariamajam, kaltinamajam, nuteistajam ar išteisintajam, gina jų teises ir teisėtus interesus”. Bendrosios nuostatos. Gynėjo skyrimas bei gynėjo paslaugų atsisakymas.
|
Paieška
Įvertinimų top
Naujos paieškos
Reklama
